Taip norėjau ištrūkt į gamtą. Toliau nuo purvinai gelsvo naktinio miesto dangaus, nuo betono. Tieisog atsipalaiduot. Sugert į save tiek naktinio žvaigždėto dangaus, vėsios rasos ir kvepiančio miško kad pakaktų visai žiemai. Kaip kokios uogienės. Ir jau rytoj tai turėsiu tačiau nesijaučiu patenkinta. Ir kas kvailiausia pati kalta. Nes perdaug gausis šurmulio, perdaug visko. Perdaug tuščių kalbų ir maskarado, banalių poravimosi šokių, ne savų žmonių. Kvaila per visą pilvą. Pati tai leisiu. Kartais susimąstau ar natūralu, o gal greičiau ar normalu žmogui jaustis taip iš vidaus drąskomam. Be protiškas bendravimo trūkumas, gyvenimo skonio trūkumas ir tuo pat metu kažkokia nepaaiškinamai stipri neapykanta, pasižlykštėjimas žmonėmis. Tuo ką jie sako, kaip elgiasi. Makabriškas maitėdų šokis vis greitėjančiu ritmu, taip greit kad net ima suktis galva. Kaip Hans Christian Anersen’o undinėlė peiliais raižomom kojom šoki. Nes paaukoji viską kas buvai tu tam kad suktis su jais. Bet kad bus iš to? Kaip visad iš tylių kasdieninų paniurnėjimų ir pasvajojimų nuklydau kažkur toli toli savo galvon. Pasiilgau keisto dialogo būtent čia. Beveidžio pašnekovo nusprendusio įbrist giliau. Giliai į tamsų vėsų vandenį.
Dienos tokios panašios viena į kitą. Tylios ramios dienos. Tvankus šiltas oras, toks atrodo apčiuopiamas ir tingi dienos šviesa besiskverbianti pro jį, ramiai šešėliais žaidžianti ant apsilupusių dažų, raudonų pelargonijų balkone. Dulkės ant esfalto ir tuščios mašinų vietos, ištuštėję kiemai. Ir aš. Tame sustojusiame laike, kuris bėga labai greitai. Gamta miega žiemą, o miestas vasarą. Ir naktys kai taip tvanku, o mintys eina kaip sapnai. Mintys kurių taip daug. Mintys apie nieką ir apie viską. Sukasi palei lubas, šliaužia žemyn sienomis kartu su vienišos pravažiavusios mašinos žibintų šešėliais ant sienos. Ir įkyriai lenda į galvą. Jaučiuosi nerangi, kažkokia netokia. Atitrūkusi nuo pasaulio. Giliai giliai dar vis norinti taip daug. O iš išorės tokia užgesus. Kas norėjau būt ir kuo tampu. Galvoj stipriai stipriai sugniaužiu kumščius ir noriu verkt. Norėčiau kad kas ateitų, apkabintų ir tieisog pasikalbėtų su manim. Apie nieką ir apie viską.. Draugo kuris suprastu ir mylėtų mane tokią kokia esu. Tai tiek.
P.S. The truth is out there. (Joki dr. hausai neprilygs seniesiems xfailams.)
P.P.S. dėl piešinio nesigąsdinkit. Jis nebaigtas, jau gavau pastabų kad jis baisus. Bet šiuo metu tas baisus neišbaigtumas kažkuo gerai atspindi mane.
Kai naktį nesimiega aš noriu hamako balkone. Kad girdėti kaip lyja ir kvepia lietus. Ramiai laša vanduo šlapiais lapais. Ir būna taip jauku ir ramu. Trumpi momentai kai jaučiuosi tiesiog rami ir patenkinta. Kai nerūpi niekas, kas bloga, kai daugiau nieko nebesinori. Gerąja prasme. Išvis mano namuose du katinai, prisinešu vis daugiau augalų. Man patinka jais rūpintis. Hmm.. Senmergės sindromas? Nelaiku dar ir tiesą pasakius ne vietoje, bet keisti mano polinkiai. Net man pačiai. Nenoriu nesąmonių kurias dar padarysiu per ateinančius kelis metus. Nujaučiu kad padarysiu. Noriu tik mėgautis šiltu lietum, gyventi savo galvoje ir sapnuoti baubus. Oh, kaip juos myliu :D Gal dar kad būtų kas iš tikro žinotų kas aš esu. Turbūt čia jau kaip ir visi :]
P.S. nusprendžiau kas yra mano mėgiamiausias filmų personažas. Anton Chigurh (iš No Country for Old Men), aktorius Javier Bardem. Tobulas personažas..tobulas aktorius jam :]
Tamsu, visi miega, tvanku. O aš nemiegu. Ką tai reiškia? Ogi tai kad pagaliau galiu grįti prie savo natūraliai nenormalaus bioritmo - baigėsi paskaitos. Beliko keturi egzaminai bet svarbu nebereikia niekur eiti. Pirmos mintys kad kažką turiu iš esmės pakeisti.. kažkas su manim baisiai ne taip. Tik neapsisprendžiu ar mėginti grįžti į socialų normalų gyvenimą ar visiškai pasitraukti į pogrindį. Išsitrinti visokius facebook account’us ir panašius dalykus. Likti tik su filmais, muzika ir viskas tik savo galvoje, tobula ramybė. Nežinau ar tai kieno nors įtaka. Gali būt, nors dar vis nenoriu to pripažinti. Ir niekaip nenusprendžiu ar taip progresuoju ar kaip tik krentu žemiau nei buvau prieš kokius gerus tris keturis metus. Keistus metus. Kai supranti kad iš esmės stovėdama vietoj nuėjau toliau nei galėčiau norėt. Atgal?
“Now, here, you see, it takes all the running you can do, to keep in the same place. If you want to get somewhere else, you must run at least twice as fast as that!”
Taigi gali būt kad ir atgal. Sąlyginai, nes laike atgal nėra, tik priverstinis judėjimas į priekį. Negi vėl reikės ką nors suvalgyt kad judėti tiek kiek man patinka ir taip kaip patinka? Nenoriu. O kita vertus noriu labiau nei bet ko kito šiuo metu. Neįsivaizduoji kaip labai, su kokiu pasimėgavimu aš tai padaryčiau.. Ir likusiai nedidelei sveikąjai daliai nuo to labai nemalonu.. Labai. Niekam tos dalies nebeduosiu, “This time I’m gonna keep it all for myself..”
Na va praėjo jau pirmas egzaminas, praėjo ir visi didiėji baisieji paradai. Nemažai perskaičiau nuomonių ir peržiūrėjau straipsnių ir video. Na ir kokias išvadas padariau? Kad man homoseksualų paradas pasirodė labai fainas smagus renginys ir kad jei dar kada vyks būtinai prisijungsiu palaikyti. Smagu matyti drąsius smagius atsipūtusius žmones ir spalvingą pavasarišką šventę. Kita pusė žinoma gan nuliūdino. Tai ta buduliškai atrodanti masė dainuojanti “kas nešokinės tas..” ir kuo intensyviau bešokinėjanti. Na ir visi kiti išsišokimai tų vargšų nuo lenciūgo paleistų politikėlių. Nepamačius sunku net įsivaizduot todėl tik siūlau surast video patiem ir pažiūrėt. Apie pastarųjų personų argumentus ką galiu pasakyt.. Ogi kad net mėgindama labai nešališkai klausyt ką jie sako neišgirdau nė vieno vienintelio pagrįsto argumento, vien įžeidinėjimus ir mėginimus pasikelt savo autoritetą taip.. Visai kaip pradinėse mokyklos klasėse.
Taigi kaip ir susidėjo visi taškai į savo vietas. Dideli sveikinimai visiem parado dalyviams, bei nedidelis liūdesys ir gėda už kaikuriuos savo tautiečius..
Ne itin dažnai atsiverčiu tokius tinklapius kaip delfi, alfos ir pan. Bet šiandien nebuvo ką veikti ir nusprendžiau permesti akimis porą užkliuvusių straipsnių. Na straipsniai kaip straipsniai. Nieko naujo: truputis pastūmimo ant medikų, pora naujų politinių nesamonių, dar kažkas apie gėjų paradus.. Trumpai nukrypstant nuo temos tai taip ir nesugebu suprasti kaip čia jie praėję porą šimtų metrų ar kiek žada sužlugdyt mūsų šeimų moralę. Jie kokį psichologinį cheminį ginklą gal turi? Barstys magiškas gėjų dulkes? :D O jei ir kadanors įsivaikins kokį vaikelį iš vaikų namų. Manot tai paveiks ir to vaikelio orientaciją? Abejoju. Kiek viakų turi tik vieną tėvą, jie nemato jokio pavyzdžio kas ten ką turi mylėt ir panašiai. Bet tai nekeičia to kuo jis jaučiasi esantis. Jį skriaus mokykloje? Skriaus taip pat jei jis bus ne turtingas, ne toks gražus, ar net gal būt kiek protingesnis už masę. Ir skriaus masė, visuomenė. Tai rūpinamės problemomis kurias patys kažkam žadam sukekelt? Nuoširdžiai neturiu supratimo kaip pavyzdžiui kaimynas už sienos galėtų veikti mano principus, moralės normas ir mąstymą, o tuo labiau sexualinę orientaciją. Taip sakant kaip visad mėginam kištis ne į savo reikalus o apie toleranciją kažkokią net nekalbu. Žinoma paradai nėra visai lietuviška tradicija ir daug drąsos riekia išeiti taip, žinant visgi kur mes gyvenam.
O norėjau kalbėt beje ne apie tai. Nes labiau patraukė dėmesį ne straipsniai, o komentarai. Tokia daugybė jų. Ir visi.. Baisūs. Aš nesuprantu kur sulindę visi tie komentuotojai? Kiek bendrauju nesutinku taip jau daug žmonių kurie nuomonę turėtų tik siaurą ir tik labai necenzūrinę. Faktas kad turim tikrai didelę masę na.. Atsiprašau bet bukų bukų žmonių. Neišsilavinusių, varganų, piktų. Bet negi jie visi sėdi delfyje? O gal čia kokia pykčio terapijos grupė virtuali renkasi? Išsilieji o po to ramus eini? Nes bent man paskaičius visa tai net negera darosi. Greit reikės akcijas rengti feisbukines “parašyk bent vieną gražų komentarą delfyje” :D Gal ir visai gera mintis, a? ;]
Dar truputėlis apie tą purvą pilamą ant medikų. Labai daug jo matau. Tiesą pasakius girdėjau kad darosi savotiškas verslas eiti pas gydytojus o po to mėginti prisiteisti pinigų. Gudru, tiesa? Tik mažai kas susimąsto kokia yra visa sveikatos apsaugos sistema nekokia, kokios salygos dirbt susidaro. Ir vistiek kažkas stengiasi dar padėt žmonėms, juos gydyti, o iš to dėkingumo paprastai minimumas. Ir kas iš to išeina? Ogi tai kad atmušamas betkoks noras stengtis. Juk dauguma jaunų medikų pradeda su itin dideliu jaunatvišku optimizmu ir maksimalizmu. Bet pamačius visa tai dingsta noras net pradėt ir lyst į visą ta košę. Nereikės daug laiko kai nusispjaus ir išvažiuos beveik visi. Ir tada beliks eiti pas būrėjas kad kokį apendicitą užkalbėtų. Pati tirkai noriu likti čia, bet daugiau mąstant.. Koks tikslas? Taip kad net nebežinau.
Pavasaris pavasaris. O galvoj net nežinau. Kai pamatai kiek per žiemą priaugai svorio, kai pažiūri i veidrodį ir norisi mest kokią plytą greičiau kad naktį košmarai nesisapnuotų. Kai vieninteliai batai tinkami šiltam orui taip nudaužyti kad tekstūra jau beveik kaip koks esfaltas. Kai nori mest rūkyt, bet kad dažną dieną ramiai ryte kulniuojant į paskaitą tarp senų medžių ir gaudant pirmus saulės spindulius mėtinis dūmas būna gal net vienintelis malonesnis pojūtis tą dieną. Ir ta sesija.. Po to mintys kad kiek laiko nieko nedarau ir kad bus sunku nes daug vegetavau. Ar tai ir reiškia pilnai suaugti kai žmonėm pasidarai visai nebeįdomus ir ignoruotinas jei esi kiek apsiniaukusios nuotaikos arba jei nesi veiklus ir daug pasiekiantis? Ar būti suaugusių žmonių rate reiškia tai kad be kritikos nebegali niekam išsakyt kokios sušiktos smulkmenos mane kankina šiandieną. Įsijungi kompą o ten feisbuke vėl kokia “gera draugų draugė” įsidėjus be proto gražią nuotrauką. Ir tyliai beldžiasi šlykšti mintis, kad net geriausią dieną tokia nebūčiau. Ir mano fotoaparatas niekada taip idealiai nesufokusuos nė vieno vienintelio kadro. Nebent kai fotografuoju jau po velykų sudžiūvusią kalėdų eglutę. Vargšę tokią mažą ir byrančią.. O taip tikėjomės kad nors šiemet nenusibaigs. Be rytinės cigaretės dar labai pralinksmino turbūt komplimentas į mano pusę.. Kad 80metės bobulės kūną ligos istorijoje kaip kokį romaną aprašiau. Peržiūrėjau pati - ir tikrai. Na persistengiau, persistengiau nieko ir nepridėsi. Bent buvo juokinga. Ir toliau laukiu savaitgalio. Nenoriu niekam kalbėt net čia apie tai.
Kas rytą po truputį vis labiau pavasaris. Vos matomai. Vėl visur vanduo bet jis nebe toks niūrus kaip rudenį. Ir jaučiuosi rami ir laukianti. Ne pozityviai rami, ne liudnai, o tiesiog. Rami. Ir taip gaila kad neglaiu dabar čia įkelt vienos dainos. Sophie Zelmani - If I Could
“If I ment to you, what you meen for me
Your fight would be..a greatest thing you could do for me”
Nuotaika kažkuo primena filmą “Into the Wild” apie kurį kažkada jau rašiau. Šio karto rekomendacija filmas “Kristiane F - Wir Kinder vom den Banhof Zoo”. kaip cia išsireiškus.. Powerfull stuff.
Kvailas jausmas kai norejosi VĖL pasakyti gan nemažai, o pradėjus rašyt viskas kažkur pradingo. Nebe taip įdomu kai nebėra kam rašyt. Bet bent jau imu suprasti kodėl esu pasirinkus daug dalykų ko ne labai kas supranta. Tai va, o kitą savaitgalį į Rammstein \m/
Na va kaip merginai gal ir neįprastas užsiėmimas, bet jau keturi metai regis kaip žaidžiu World of Warcraft. Žinoma ne global’e, nedirbu visgi nors account jau turiu Mėnulio Vaiko dėka :]. Tai va visa 4m. patirtis kaip ir suėjo Sangreal serveryje. Bug’ai, lag’ai, pergyventi 3 wipes jei skaičiuot nuo pat pradžių, disconect ilgi, rollbackai.. Na bet buvo linksma tik tas linksmumas turbūt tik dėl guid’o. United Forces guildas turbūt ir bus vienintelis dalykas ko tikrai pasiilgsiu iš mielojo “Bugreal’o”. Tai va sakau “pasiilgsiu” nes kraustausi. Ar adminams buvo paxmielas ar šiaip mergaitė kokia nedavė bet 83 žmonės gavo account ban’us visam laikui. Na ko norėt iš gerokai aptukusio “Visagalio”. Perilgas išeitų post’as jeigu rašyčiau viską ką apie tai turiu pasakyti. Geriau paie teigiamus dalykus.
O teigiama tai kad iškart pavyko rasti naują vientą kur kraustytis.
Jokių lag’ų, uptime virš paros, vakare pasijungus buvo 4000 žaidėjų, viskas daug geriau suscriptinta (aišku private niekad nebus kaip globale bet visgi kolas tai geriausia ką mačiau). Reitai 12x kas gerai tiem kam nebeįdomu ir tingisi n-tąjį char keltis. Kolkas tikrai tai ką rekomenduočiau.
P.S. galvojam rinkti lietuvių guild deathwing realm’e, tai kas nuspręs jungtis parašykit mum - Rasputina ir Devilseed.
